Plokštės atrodo tvirtos. Kyla klausimas, kas juos laiko po žeme, kur niekas nemato.

Naktį praūžė audra, o ryte tvora buvo nugriauta – ne nulaužta, neįskilusi, o švariai ištraukta iš žemės, plokštės ir stulpai kartu, gulėjo ant pievelės kaip nukritusi burė. Pirmoji savininko mintis buvo ta, kadplokštės buvo per silpnos.

Plokštės buvo geros. Įrašai buvo per seklūs. Tvora yra burė ant stiebo, o pučiant vėjui ji burės nesulaužo – ištraukia stiebą iš žemės.

Nesėkmė po audros iš pradžių atrodo kaip nuosprendis pačiai tvorai. Visa sekcija yra nuleista, lygi ant žemės, plokštės vis dar surakintos, stulpai vis dar pritvirtinti – o kadangi plokštės yra ta dalis, į kurią visi žiūrėjo ir už kurias sumokėjo, tai yra ta dalis, kurią visi kaltina. Lentos turėjo būti per plonos. Medžiaga turėjo būti pigi. Tvora turėjo būti silpna.

Bet pažiūrėkite, kas iš tikrųjų nepavyko. Plokštės nesulūžo. Jie išlaikė savo formą, liko užrakinti savo bėgiuose ir nusileido kaip vienas vienetas. Užleido vietą po žeme įkasta dalis – stulpas, ištrauktas iš žemės kaip dantis, vis dar nešiojantis skydą, prie kurio turėjo tvirtinti. Audra tvoros nenulaužė. Tai jį išrovė.

Plokštės buvo geros. Įrašai buvo per seklūs.

Ir norėdami pamatyti, kodėl stulpas, o ne skydas, nusprendžia, ar tvora atlaiko vėją, turite žiūrėti į tvorą taip, kaip tai daro vėjas.

Vėjas negalvoja apie tvorą kaip apie konstrukciją. Jis galvoja apie tai kaip apie paviršių – plokščią, tvirtą plotą, stovintį judančios jėgos kelyje. Ir kuo daugiau tvoros paviršiaus, tuo stipresnę jėgą veikia vėjas. Aukštas, tvirtas, visiškai privatumą užtikrinantis skydelis yra didelė burė; trumpa atvira tvora yra maža. Skydas yra burė, ji egzistuoja tam, kad gaudytų vėją.

Burė pati savaime nieko nedaro, tik gaudo. Jėga, kurią jis surenka, turi kažkur nukeliauti, ir nusileidžia į stulpus – stiebus, laikančius burę stačiai. Burė gali būti tokia stipri, kokia tik nori, austa iš geriausios medžiagos; vis tiek stiebas nusprendžia, ar viskas stovi. Jei stiebas yra silpnas arba per seklus žemėje, stipriausia pasaulyje burė perplaukia, nešdama stiebą su savimi.

Į tokius santykius beveik niekas nežiūri pirkdamas tvorą. Pirkėjas apžiūri plokštes – jų storį, tankį, apdailą – nes plokštės yra tai, ką gali matyti ir liesti. Bet skydelis yra tik burė. Stiebas yra stulpas, įleistas į žemę, ir viskas, ką vėjas daro su tvora, galiausiai daroma prie to stulpo toje vietoje, kur jis susilieja su žeme.

Tvora – tai burė ant stiebo. O stiebas tik tiek tvirtas, kiek žemė įkasta.

Stulpas yra silpnoji vieta dėl to, kaip jėga vėjyje keliauja per tvorą. Vėjas stumia skydą, o skydas stumia stulpą. Tačiau stulpas nėra stumiamas į šoną taip, kaip galėtumėte stumti sieną; jis yra svertas. Jėga veikia aukštai, virš žemės, o stulpas sukasi aplink tašką, kur jis patenka į žemę – ir būtent šis pasisukimas jį ištraukia.

Įsivaizduokite palaidotą stulpo dalį kaip pasipriešinimą. Kuo giliau stulpas eina, tuo daugiau dirvožemio jį sulaiko ir reikia daugiau jėgos, kad jis išstumtų. Seklus stulpas yra trumpa svirtis žemėje, o vėjas turi ilgą virš jo - visą tvoros aukštį, veikiantį prieš kelis centimetrus įkasto stulpo. Vėjas neturi būti nepaprastas, kad laimėtų tą kovą. Aukšta tvora ant trumpų stulpų – tai svirtis, pastatyta ištraukti, laukianti pirmosios tikros audros.

Žemė yra svarbi tiek pat, kiek gylis. Puri, smėlinga žemė silpnai laiko stulpą; tankus, sutankintas dirvožemis jį tvirtai laiko. Ir čia betonas užsitarnauja savo vietą. Į betoną įstatytas stulpas yra ne tik gilesnis – jis apvyniotas masės bloku, kurį reikia pakelti arba nukirpti kartu su stulpu, o tai vėjui padaryti daug sunkiau. Betonas nėra tam, kad stulpas būtų tvirtesnis. Jis yra tam, kad žemė atsisakytų paleisti.

Silpnoji vieta nėra medžiaga. Tai yra stulpo ir žemės jungtis – ta sankryža yra pastatyta arba apleista dar ilgai prieš tai, kai plokštės kada nors pakils.

Stulpas yra stiebas – o dalis, kurios nematote, įkasta į žemę, yra ta dalis, kuri laiko visą tvorą.

Keisčiausia tvoros apvirtimo dalis yra tai, kaip nusileidžia kaltė. Plokštės – dalis, kuri išlaikė savo formą, liko užrakinta ir išgyveno visą įvykį nepažeista – yra ta dalis, kuri yra pasmerkiama. Stulpeliai, kurie iš tikrųjų nepavyko, sėdi nuolaužose nepastebimai, nes niekas į juos niekada nežiūrėjo.

Štai kodėl stipriai atrodanti tvora sugenda, kol stovi niūresnė. Nebrangus gali turėti plonesnes plokštes, bet jei jos stulpai yra gilūs ir įbetonuoti, vėjas turi kelti inkarinį stiebą, o ne pliką stulpą – ir jis pasiduoda. Storos plokštės ant seklių stulpų niekada neišgelbėjo tvoros, nes vėjas niekada nelaužys plokščių. Jis visada traukdavo stulpus, o stulpai niekada nebuvo pakankamai gilūs, kad galėtų atsispirti.

Plokštės, kurių niekas nekaltina, yra ta dalis, kuri niekada nepavyko. Įrašai, kurių visi ignoruoja, yra ta dalis, kuri tai padarė.

Visiškai privatumą užtikrinanti tvora yra didžiausia burė iš visų – ir giliausi, geriausiai pritvirtinti stulpai, kurių jai reikia.

Tvora, kuri atlaiko vėją, nėra ta, kurios plokštės yra storiausios. Tai yra tas, kurio stulpai nuo pat pradžių buvo suplanuoti vėjui – ir tas planavimas vyksta po žeme, kol dar nėra pritvirtinta pirmoji plokštė.

Įmerkite stulpelius pakankamai giliai.Įkastas stulpo ilgis yra atsparumas svirties išmetimui, jis turi atitikti tvoros aukštį ir aikštelės atodangą. Aukštesnėje, labiau atviroje tvoroje reikia gilesnių stulpų – ne kaip gražumo, o kaip skirtumo tarp stovėjimo ir perėjimo.

Įdėkite juos į betoną.Betonas nėra neprivaloma apdaila aplink stulpą; tai masė, kuri priverčia žemę laikytis. Stulpas, pastatytas ant tvirto betono pagrindo, turi pakelti arba nukirpti visą bloką, kad išeitų, o vėjas retai tai suvaldo.

Atsižvelkite į tarpus.Per toli vienas nuo kito esantys stulpai reikalauja, kad kiekvienas stulpas nešti per daug burių. Dėl didesnio atstumo vėjo apkrova paskirstoma daugiau inkarų, todėl nė vieno stulpelio neprašoma laikyti daugiau, nei gali.

O kur vėjas tikrai nenumaldomas – apakrantėje arba atviroje vietoje- apsvarstykite pačią burę. Plokštė, praleidžianti šiek tiek oro, sulaiko mažiau vėjo nei kieta, o sunkiausia perpučiama tvora dažnai yra ta, kuri nesistengia būti siena. Thediegimas, neleidžiantis skambinti atgalyra tas, kuris traktuoja stulpus kaip konstrukciją, o plokštes – kaip burę, kokia jos visada buvo.

Plokštės, kurios išgyvena audrą, yra tos, kurių stulpai buvo suplanuoti vėjui – gilūs, išdėstyti tarpais ir įbetonuoti.

Tvora vėjyje yra išbandymas to, kas yra po žeme, o ne to, kas rodoma. Plokštės gaudo vėją; the posts resist it; and the difference between a fence that stands and a fence that goes over is written in the depth of the hole, the concrete around the post, and the spacing of the anchors. Nė vieno iš to nesimato atlikus darbą, o visa tai matoma ryte po pirmosios audros.

The buyer who chooses a fence by its panels is choosing the sail and hoping the mast will look after itself. Pirkėjas, kuris supranta vėją, pirmiausia pasirenka stulpus – pakankamai gilius, pakankamai inkaruotus, pakankamai atstumtus – ir plokštės tampa tokia, kokia jos visada turėjo būti: burė, tvirtai prilaikoma stiebo, kuris buvo įkastas.